Lėtinio skausmo sindromai ambulatorinėje praktikoje

Lėtinis skausmas yra viena pagrindinių išsivysčiusių šalių suaugusiųjų sergamumo, nedarbingumo ir neįgalumo priežastis. 2009 m. Lietuvoje atlikus nacionalinę apklausą, nustatyta, kad lėtinį neonkologinį skausmą Lietuvoje patiria 20,98 proc. suaugusių gyventojų. Onkologinį skausmą vėžio diagnozės nustatymo metu kenčia 20-50 proc., ligai išplitus – 75-80 proc. ligonių. Lietuvoje kasdien nuo onkologinių ligų sukelto skausmo kenčia apie 4 tūkst. asmenų. Minėto tyrimo duomenimis, dažniausiais yra nugaros apatinės dalies (34 proc.) ir sąnarių (34 proc.) skausmas. Kitos dažnos lėtinio skausmo priežastys yra galvos skausmas, skausmingoji diabetinė neuropatija, poinsultinis skausmas. Lėtinis skausmas mažina fizinį aktyvumą, trikdo miegą, slopina socialinį aktyvumą. Ketvirtadaliui asmenų dėl lėtinio skausmo pablogėja šeiminiai santykiai, penktadalis suserga depresija, 17 proc. – kyla suicindinių m,Inčių, o bedarbystės rizika padidėja septynis kartus.
Kitaip nei ūminis skausmas, kuris yra klinikinis ligos ar kitos kilmės audinio pažeidimo simptomas, lėtinis skausmas šiandien yra pripažintas specifinė sveikatos priežiūros problema, savarankiška liga. Teisinga lėtinio skausmo ir jo sindromų diagnostika ir gydymo taktika yra svarbi kiekvieno gydytojo praktiko profesinio tobulėjimo sritis. Tai leistų pagerinti skausmo liga sergančiųjų funkcinę būklę ir gyvenimo kokybę.