I modulis. Galvos smegenų traumų charakteristikos. Chirurginis gydymas.
Apimtis: 10 valandų.
Tikslai: Suteikti pagrindines žinias apie galvos smegenų traumas: priežastis, biomechaniką, pirminį ir antrinį pakenkimą, klinikinius neurologinius požymius, simptomų dinamiką, chirurginio gydymo indikacijas ir jo galimybes.
Rezultatai: Suvokti kitimus smegenyse po traumos, jų požymius bei grėsmingą dinamiką, žinoti chirurginio gydymo galimybes ir indikacijas.
Santrauka: Supažindinsime su traumų aktualijom, dažniu, poveikio smegenims mechanizmais, pagrindinėmis pasireiškimo formomis, jų klinikiniais – neurologiniais požymiais, grėsminga gyvybei dinamika, chirurginio gydymo galimybėmis, indikacijomis jam, vaikiško amžiaus ypatybėmis.
Paskaitos:
1. Galvos smegenų sužalojimų epidemiologija, klasifikacija, patogenezė.
Bus supažindinama su pagrindinėmis galvos smegenų traumų charakteristikomis: priežastimis, biomechaniniais kitimais smegenyse, pirminiu ir antriniu pažeidimu.
2. Sąmonė ir jos sutrikimas. Smegenų mirties diagnostika. Organų transplantacija, donorystė.
Sąmonė ir jos kitimai yra esminiai sprendžiant apie traumos sunkumą, vertinant ligos eigą, grėsmę gyvybei, indikacijas operacijai ir ligos baigčiai. Jos vertinimas yra esminis neurotraumatologijoje. Aktuali ir smegenų mirties diagnostika, nes daugelis žūstančių po galvos smegenų traumos yra potencialūs organų donorai.
3. Smegenų traumų formos.
Pristatomos pagrindinės smegenų sužalojimo formos : sukrėtimas, sumušimas, suspaudimas; jų požymiai, klinikinė eiga.
4. Intrakranijinės hematomos. Kaukolės lūžiai. Likvorėja. Chirurginis gydymas.
Informuosime apie pagrindines galvos smegenų taumų formas reikalingas chirurginio gydymo – jų klinikinius, radiologinius požymius, parodymus chirurgijai, operacijų rūšis, rezultatus, prognozę.
5. Vaikų galvos smegenų traumų ypatybės. Traumos neišvengiamos bet kuriame amžiuje. Jos neišvengiamos ir labai pavojingos vaikams, turi savo specifiką – apie tai bus kalbama šioje paskaitoje
II modulis. Ligonio, patyrusio galvos smegenų traumą, kompleksinis ištyrimas
Apimtis: 6 valandos.
Tikslai: Pristatyti pagalbinių tyrimų indikacijas, duomenis ir galimybes, patikslinant galvos smegenų sužalojimo pobūdį, susipažinti su diagnozavimo būdais, gydymo taktikos pasirinkimu.
Rezultatai: Įgyti žinių apie indikacijas pagalbiniams tyrimams, jų rezultatų interpretacijas, pagalbą gydant ligonius po galvos smegenų traumų.
Santrauka: galvos smegenų traumos nustatomos ne tik klasikiniu klinikiniu, neurologiniu ištyrimu, bet pastelkiami ir pagalbiniai tyrimų metodai. Čia reikšmingas neurooftalmologo, otoneurologo, elektrofiziologo indėlis, tačiau labiausiai informatyvūs yra šiuolaikiniai smegenų vizualizacijos metodai, ypač kompiuterinė tomografija. Ji ne tik parodo sužalojimo vietą ir pobūdį, leidžia nustatyti indikacijas chirurginiam gydymui, parinkti optimalų operavimo būdą, bet ir leidžia prognozuoti ligos baigtį.
Paskaitos:
1. Neurooftalmologo ir otoneurologo tyrimai. Paskaitoje aptariami galvos sužalojimai susiję su regos ir klausos sutrikimu: kaukolės pamato lūžių komplikacijos, optinio ar klausos nervo suspaudimas ir sumušimas; karotido-kaverninė fistulė, akipločio ir akių judesių sutrikimai, likvorėjos, intrakranijinės hipertenzijos požymiai, smegenų komocijos verifikavimas;
2. Elektrofiziologiniai tyrimai. Nagrinėjami elektroencefalografiniai galvos smegenų traumos požymiai, epilepsijos diagnostika; sukeltų potencialų nauda topinėje diagnostikoje, prognozuojant ligos baigtį.
3. Smegenų vizualizacijos tyrimai. Pristatomi tradiciniai rentgenologiniai tyrimai, išsamiai aptariamas pagrindinis tyrimas – kompiuterinė tomografija, nustatanti sužalojimo pobūdį, vietą, faktorius lemiančius gydymo taktiką, operacijos būdus, prognozuojant išeitis. Supažindinama su moderniausias smegenų vizualizacijos metodais – BMRT, PET, SPECT ir kt.
III modulis. Konservatyvus gydymas po galvos smegenų traumos ir jos komplikacijų
Apimtis: 8 valandos.
Tikslai: supažindinti su pagrindiniu sindromu po galvos smegenų traumos, koreguojamu konservatyviom medikamentinėm priemonėm – intrakranijine hipertenzija, įvertinti jos klinikinius, pagalbinių neinvazinių ir invazinių tyrimų rodmenis, parinkti adekvačią optimalią gydymo taktiką, spręsti apie gydymo efektyvumą, žinoti indikacijas chirurginei intervencijai
Rezultatai: įvairiais prieinamais būdais įvertinti intrakranijinę hipertenziją po galvos smegenų traumos, mokėti pasirinkti tinkamą gydymo taktiką, atgalinio ryšio priemonėmis vertinti gydymo efektus, pažinti atsirandančias komplikacijas ir jas taisyti.
Santrauka: bus pristatyti intrakranijinės hipertenzijos nustatymo būdai, indikacijos monitorizavimui, jo duomenų vertinimas, konservatyvaus gydymo eiliškumas ir galimybės, parodymai chirurgijai, anesteziologo ir reanimatologo vaidmuo gydant galvos smegenų traumas, komplikacijų nustatymas, perspėjimas ir gydymas.
Paskaitos:
1. Intrakranijinė hipertenzija ir jos korekcija.
Po traumos atsirandantys papildomi tūriniai dariniai didina slėgį kaukolės viduje, blogindami smegenų veiklą, todėl būtina savalaikiškai ir informatyviai metodais diagnozuoti intrakranijinę hipertenziją. Bus supažindinama su šiuolaikiniais smegenų veiklos stebėjimo monitoriais, indikacijom jų naudojimui, rodmenų vertinimu, konservatyvaus gydymo principais.
2. Anesteziologinė pagalba po galvos smegenų traumos. Tinkamas gyvybinių funkcijų palaikymas prieš operaciją ir jos eigoje yra esminis, užtikrinant chirurginio gydymo efektą, neretai lemiantis ligos eigą ir baigtį. Adekvati hemodinamika, dujų ir energetinių medžiagų apykaita, kraujo hemostatinių savybių palaikymas būtini neurochirurginių intervencijų metu ir užtikrina traumuotų smegenų saugų funkcionavimą.
3. Reanimacijos problemos neurotraumatologijoje. Kominių ligonių intensyvi terapija.
Sunkiausi kominiai ligoniai yra nuolat stebimi ITS. Jų būklei vertinti pasitelkiami šiuolaikiniai monitoriai, vertinantys sisteminę ir smegenų hemodinamiką, oksigenaciją, metabolizmą, intrakranijinę hipertenziją, smegenų perfuziją, termoreguliaciją. Būtina žinoti pagrindinius patofiziologinius procesus smegenyse po traumos, vadovautis moderniais gydymo priemonių taikymo algoritmais.
4. Ankstyvos ir vėlyvos galvos smegenų sužalojimų komplikacijos.
Jos susiję tiek su pirminiu ir antriniu smegenų pakenkimu, tiek ir sąlygotos intensyvaus neretai invazyvaus gydymo taikymu. Tai išoriniai ir vidiniai kraujavimai, šokas, dujų apykaitos, glikemijos, termoreguliacijos sutrikimai, elektrolitų disbalansas, trombembolijos, koaguliopatijos, smegenų edema, vazospazmas, epilepsija, lokalūs (meningitai, encefalitai emoiema, pūliniai) ir sisteminiai (pneumonijos, uroinfekcijos, sepsis) uždegimai. Vėlyvi pasireiškimai tai smegenų vandenė, epilepsija, likvorėja, kaukolės kaulų defektai, intrakranijinės infekcijos.
